IN MEMORIAM JUSTINUI MARCINKEVIČIUI

,,Lietuva. Ji žiūri į mūsų akis reikalaudama, kad mes į ją žiūrėtumėm. Ji bus tokia, kokie mes būsime. Ji bus laisva, darbšti, teisinga, dora, jeigu mes būsime laisvi, darbštūs, dori ir teisingi.” (Just. Marcinkevičius)
Prieš mėnesį, vasario 16-ąją, Anapilin išėjo Poetas Justinas Marcinkevičius, kuris sovietmečiu pirmasis viešai prabilo apie Lietuvą – graudžiai, uždegančiai, įžiebdamas prarastos laisvės viltį. Jis mus mokė tarti žodį Lie-tu-va, klausyti ir matyti širdimi. Minėdami Poetą. skaitydami jo kūrybą, mes žvelgiame į savąją Lietuvą jo akimis, norime, kad jis mus matytų gerus, sąžiningus, teisingus, Tėvynę ir laisvę mylinčius.
Ir šiandien, minint ir pagerbiant ryškiausią mūsų tautos dainių, sunku rasti gražesnių žodžių už jo paties pasakytus:
,,Ar įmanoma dar žemiau nulenkti galvą,
kad grumste,
šviežiam žemės grumste
žvaigždžių kapinynai
kaip danguje taip ir žemėje
sužibėtų:
mirusiaisiais šviečiam visatoje,
jų atspindžiais degam”.