Gabija Stoškutė, 7a kl. mokinė
Kodėl?
Išeisiu į rudenio gatvę žvarboką,
Priskinsiu daug lapų raudonai rudų.
Kartu su tavim aš pamiršiu vienatvę
Ir bėgsiu ir lėksiu su vėju svaigiu.
Darkysis man garbanos aukso alėjoj,
Širdy nerimaus tie pašėlę jausmai.
Kodėl tik rugsėjį, kai klevas parausta,
Užauga svajingi jaunystės sparnai?..
Balta gilybė
Balta, balta –
taip šviesu širdy,
rodos, gruodis sustingo ramybėj…
Taip keliauji baltuoju taku
Paieškoti sielai ramybės.
Išmatuoti gilybę žiemos
Ir baltumą gamtos begalinį
Tu turi…
Vien tik snaigės ten šoks
liūdesys pasibels-
neišvyki…
Šalčio liūdesio šokio ritme
pasėdėk,
parymok,
neskubėki…
Dar ne viskas sušalo žiemoj –
Širdį šildo toks žiemiškas grožis.
Gal dar nori paklausti žiemos,
Kur paklydo vienatvės šešėlis?
Prijaukinti lyg svečią tylos
Baltą žiemą kartu padalinti…
Pasaulis ir aš
Pasaulį mažą aš matau.
Kiekvieną dieną vis margiau.
Prie kelio šypsos baltos gėlės,
Aš jau žinau – tai ramunėlės.
Pasaulį savo aš girdžiu.
Kaip paukštis gieda virpančiu balsu,
Kaip ošia jūra prie šiltų kraštų,
Kaip sako vėjas – ateinu!..
Pasauliui meilę aš jaučiu.
Širdy nešioju, branginu…
Mamytei meilę ir… Tėvynei
Jaučiu, kaip dega man krūtinėj…
Gamtos kerai
Mirguliuojančios alėjos
Ir išdykę, linksmos gėlės
Stebina mus, praeivius,
Aikčiot priverčia visus.
Skleidžia šilumą aplink,
Nebeleidžia nusimint.
Net ir niūrią, tamsią dieną
Ji pradžiugina kiekvieną.
Tai lekiu žaliais laukais
Ten, kur šaukia jos kerai…
Pažadėti tau skubu –
Meilę nešiu ant sparnų!
Noris skrist
Šviesa kažkur ten už tylos.
Kur medžiai, paukščiai kitokie…
Kur auga gėlės lig dangaus,
Norėdamos kažką paliest…
Lyg lopinėlį pasiimt
Dangaus nepaprasto žydrumo.
Ir taip bent kart giliai įkvėpt
To neaprėpto genialumo.
Taip noris skristi virš visų –
Virš jūrų, upių ir miškų.
Pažvelgt į gamtą iš viršaus
Ir pamatyt ką nors gražaus.
Spalvinga vasara
Saulės spinduliai šilti
Ir drugeliai geltoni,
Žiedlapiai gėlių spalvoti,
Šypsniai – saulės dovanoti…
Šimtai tūkstančių vabzdžių,
Ir kamanių dūzgiančių,
Bičių, nešančių nektarą,
Pilnos pievos triūsia, šnabžda.
Nenuspėjamas dangus,
Ten ištrykštantis lietus…
Ir tiek daug mažų žvaigždžių
Suskaičiuot net negaliu…
Sveiki mielieji žmonės,
Aš medis. Šiandien kalbėsiu žmogaus balsu. Norėčiau, kad mane išgirstų kiekvienas – jaunas ir senas. Tai ne aimana, o bandymas pasibelsti į kiekvieno lietuvio širdį.
Įsiklausykite… Žaliame miško pakraštyje šiandien ne taip ramu ir gera. Kažkur visai netoli girdžiu linguojančių eglių ir pušų aimaną, regiu, kaip broliai ąžuolai šakomis lyg rankomis susikibę pulsuoja vieni kitiems stiprybę. Tolumoje liūdnai ošia beržai, o drebulės gležnais lapeliais raibuliuoja tai į vieną, tai į kitą pusę… Kodėl miške tiek daug graudaus liūdesio? Ko išsigandę šimtamečiai medžiai?
Dar visai neseniai miške mes, medžiai, šiurpome nuo bauginančių garsų, regėjome beplušantį su kirviu rankose žmogų. Žmogus kirto medį…
Ir tada prisiminimais nuklydau į praeitį, kada žmogui medis buvo šventas. Lietuvis pagonybės laikais garbino medžius. Kai kurie medžiai buvo laikomi šventais – tai ąžuolai, liepos. Šventos buvo girios, juose buvo draudžiama net šakelę nusilaužti, o medžioti leidžiama tik esant mirtinam pavojui. Tik žyniai patys tegalėję kirsti malką šventais kirviais. Senovėje dideli ir seni medžiai buvo „rubežiaus“ ženklai, jei tokį nukirsdavai – bausdavo mirties bausme. Lietuviui medis buvo ne tik šventumo, bet ir gausos simbolis, garbingo gyvenimo ženklas.
Visada žmogus miške ieškojo dvasinės ramybės ir stiprybės. Yra sakoma, kad norint išsilaisvinti nuo piktų minčių ir pasisemti jėgų darbams, tereikia apkabinti ąžuolą. Tada medžio šakomis tekanti tvirtybė tarsi sustiprina žmogaus sielą ir kūną.
Ne kartą sunkmečiu miškas žmogų ir maitino, ir rengė, ir glaudė. Didžiosios Lietuvos girios dar ir dabar mena partizaninių kovų didvyrius, kurie daugelį metų nuo priešų slėpėsi miško glūdumoje. Ten skambančių dainų atbalsiai linguoja senų medžių viršūnėse.
Jau nuo senų laikų buvo įprasta ateiti į mišką rinkti grybų ir uogų. Žmogus visada žinojo, kada iš po „samanų marškos“ pradeda lįsti voveraitės, po kuriuo medžiu ieškoti paberžio ar lepšio, kada galima prisikrauti pilnas pintines baravykų,. Šios išminties jie mokė savo vaikus ir vaikaičius.
Menu ir tuos laikus, kai gražiausius miškus naikino mūsų krašto priešai, o lietuvis medį gynė, jį apraudojo. Dar ir šiandien lietuvio širdį graudina sunaikinto Anykščių šilelio istorija, XIX a. pabaigoje apdainuota poeto Antano Baranausko. Pasak poeto, iš nuostabaus miško belikę „kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“ taip jaudino širdį, kad užgimė giesmė, išaukštinusi šilelio, kurio jau nebėra, grožį.
Medis šiandien mato kitokį žmogų… Liūdna man šiandien, kad medžius ruošiasi kirsti ne priešas, o savas žmogus.
Girdžiu, kaip samanomis eina žmogus, tačiau jau ne pailsėti didžiulio ąžuolo pavėsyje ir ne prisirinkti uogų. Liūdime miške ne tik mes, medžiai, bet ir žvėreliai, ir paukšteliai. Kur kalens margas genys, čiulbės lakštingala, pelėda tūnos? Kur paukščiai, sugrįžę iš šiltųjų kraštų, suks lizdą ir perės savo vaikus? O kaipgi voveraitės be dailiųjų pušelių šakų? Kur pasislėps kiškis nuo plėšrūno vilko? Juk miškas be medžių – tai namai be durų ir langų.
Aš, medis, noriu tikėti žmogumi. Ir tikiu… Tai, kas žmogui buvo visada šventa, taip paprastai nesunaikinama. Net ir sparčiausia civilizacija, technologiniai pasiekimai ir nauji iššūkiai negali sunaikinti amžinųjų vertybių – meilės gamtai, Tėvynei, tautos istorijai, papročiams ir tradicijoms. O miško legendos moko žmones ir išminties, ir meilės. Vadinasi, galiu tikėti medžio ir žmogaus ryšio tvirtybe…
Pagarbiai,
Ąžuolas
Rašinys, už kurį tarptautinio epistolinio rašinio konkurso Marijampolės savivaldybės mokyklų etape skirta III vieta.
